julius mocka

Geštaltinė psichoterapija yra egzistencinė, eksperimentinė psichoterapija, kuri pabrėžia asmeninę atsakomybę ir susitelkia į individo dabarties patyrimą, psichoterapeuto ir kliento santykį, individo aplinką ir socialinį gyvenimo kontekstą bei žmogaus savireguliaciją kūrybiškai prisitaikant prie gyvenimo situacijos . Ši terapija orientuota į asmenybės augimą ir potyrį, remiasi giliomis psichologijos ir filosofijos tradicijomis, tokiais kaip geštaltinė psichologija, lauko teorija, psichoanalizė, Rytų filosofija ir egzistencinė filosofija. Geštaltinė psichoterapija taip pat akcentuoja čia ir dabar patyrimą, o ne tik praeities ar ateities aspektus. Ji remiasi čia ir dabar esančiu kliento patyrimu, jo jausmais, kūno pojūčiais ir emocinėmis reakcijomis. Terapeutas padeda klientui atpažinti ir išreikšti tai, kas vyksta šiuo metu ir kartu ieškoti naujų būdų veikti bei tai integruoti gyvenime. Geštalto terapija – tai kontaktas. “Geštalt” - reiškia užbaigtą formą, konfigūraciją, kitaip sakant plačiau suvoktą visumą, figūrą. Geštalto filosofija skatina holistinį požiūrį į individo ir aplinkos sąveiką, pagrindinis darbas vyksta su sąmoningumo ūgdymu, kliento ir terapeuto buvimu ties kontakto riba - Čia ir dabar. Ši terapija taip pat pasižymi ir skiriasi nuo kitų krypčių savo filosofija bei pamatiniais aspektais t.y. Lauko teorija, fenomelogija ir savitu ddialogo principu, taip pat “eksperimentų” įtraukimu į procesus. Ji laiko asmenybę ne kaip jau susiformavusią ir nekintančią, bet kaip esančią nuolatiniame kaitos procese. Geštalto terapija daugiausiai veikia per lygiavertį asmeninį ryšį tarp terapeuto ir kliento. Dialogas yra pagrindinis geštalto terapijos komponentas, kuriame akcentuojamas santykis tarp terapeuto ir kliento. Tai yra ne tik pokalbis, bet ir specifinė sąveikos forma (fenomelogija) , kurioje svarbu tai, kas kyla tarp asmenų verbaliame (Personality) ir fizininiame lygmenyje (ID). Geštalto terapijos metodologijos teorinį pagrindą sudaro:  1. Lauko teorija:  Geštalto terapijoje didelis dėmesys skiriamas žmogaus patyrimui jo situacijos kontekste arba aplinkoje. Terapeutas tiria kokioje aplinkoje yra klientas, kaip jo jausmai, mintys ir veiksmai atsiranda, kinta per sąveiką su jį supančia aplinka ir skirtingose situacijose. Šis principas atspindi integralų požiūrį, kuris pripažįsta, kad žmogus yra neatsiejamas nuo jį supančios aplinkos ir savo patirčų istorijos. 2. Fenomenologija: Geštalto terapija remiasi fenomenologijos principu, kuris reiškia supratimą per tai, kas akivaizdžiai matoma ar  išryškėja dialogo metu, o ne per išorinio interpretacijas. Terapeutas skatina klientą būti čia ir dabar, aktyviai suvokiant tai, kas vyksta jo viduje ir išorėje, be išankstinio nusistatymo ar vertinimo. Terapeutas dažnai atspindi akivaizdžiai matomus dalykus, kūno judesius, pojučius ir kartu su klientu aiškinasi ką tai jam reiškia.  3. Dialogas: Dialogas - tai žymiai daugiau nei žodžiai. Tai kaip žmogus kalba, kokia jo laikysena, kūno kalba,  abipusis vidinio pasaulio atskleidimas. Dialogas yra esminis aspektas kuriant pasitikėjimą. Tai susitikimas, kai du žmonės sąveikauja kaip asmenybės: kiekvienas iš jų paliestas kito bei atsiliepia, reaguoja į kitą. Tai kontaktas tikrąja to žodžio prasme, su savo preambule (fonu) ir spontaniškumu, kontaktas, kur kiekvienas iš jo dalyvių yra „Aš – Tu“ santykyje. Tai yra tai, kas gimsta tarp terapeuto ir kliento. 4. Eksperimentai: Geštalto terapeutas naudoja eksperimentus kaip priemonę, siekdamas padėti pacientui išplėsti sąmoningumą. Per įvairius pratimus ir užduotis terapeutas skatina pacientą aktyviai tyrinėti naujus požiūrius, išbandyti alternatyvius sprendimus ir suvokti tai, kas vyksta dabartiniame momente. Eksperimentai padeda pacientui glaudžiau susijungti su savo emocijomis, mintimis ir veiksmais, kuriuos sunku išreikšti gyvenime. Trumpai tariant, sveikas asmenybės funkcionavimas - kai gerani veikia SELF EGO funkcija. Kiekvienas žmogus turi biologinius, istorinius- kultūrinius ir asmeninius, susijusius su trauminėmis patirtimis, apribojimus. Būtent į tai yra kreipiamas dėmesys geštalt terapijoje, siekiant aktyvizuoti kliento gebėjimą kūrybiškai prisitaikyti. Tai vyksta dialogo AŠ-TU pagal Buberį principu santykiuose ir AŠ-TAI principu su supančia aplinka, kai aš prisitaikau prie aplinkos arba aplinką pritaikau prie savęs. „Nė vienas žmogus nepanorės ką nors keisti savo gyvenime, jei yra patenkintas tuo, kaip gyvena dabar. Noras ką nors keisti atsiranda tik tada, kai žmogus supranta, kad neprivalo taip gyventi toliau. Čia nepakanka vien tik intelektualaus sprendimo, būtinas ir emocinis sužadinimas. Svarbu pasiekti tą tašką, iš kurio aiškiai matyti, kad negalite nieko kita rinktis, kaip pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimą. Tik tada pajėgsite pajungti tiek asmeninių galių, kiek jų reikia kliūtims įveikti“ (Teunas Marezas, Julia Cameron, 2019). Kūrybinis prisitaikymas yra raktas į pokyčius. Jis pasireiškia skirtingomis formomis, pradedant nuo lėtos, švelnios adaptacijos iki agresyvios kovos. Kiekvienam individui iš esmės būdingas savitas prisitaikymo būdas, bet tam pačiam individui skirtingais gyvenimo etapais ar skirtingose gyvenimo situacijose gali pasireikšti naujos prisitaikymo formos (įtakoja tuo metu turimas sąmoningumo lygis). „Savo įgimtą talentą pamatome tada, kai nustojame tapatintis su savo pačių ar kitų žmonių gyvenimo būdu, kai išmokstame būti savimi ir leidžiame atsiverti vidiniam kanalui“ (Shakti Gawain, Julia Cameron, 2019). Visais atvejais prisitaikant tenka kontaktuoti su pasauliu, su supančia aplinka, su kitais žmonėmis, stebėti, analizuoti ėjimus ir numatyti pasekmes. Pagrindinė varomoji jėga kalbant apie kūrybinį prisitaikymą yra siekis patenkinti poreikį. Skirtinguose literatūros šaltiniuose kūrybinis prisitaikymas yra minimas ir kitais vardais: adaptacija, transformacija, bet prasmės tai nekeičia, kalba vyksta apie tą patį procesą, kuris vyksta keičiantis arba keičiant.